Dziudo treneris Vygirdas Narkus
Dziudo Vygirdo Narkaus gyvenime atsirado dar vaikystėje – į pirmąsias treniruotes jį atvedė tėtis, kai jam buvo vos treji. Tai, kas iš pradžių buvo tėčio sprendimas, ilgainiui tapo neatsiejama Vygirdo gyvenimo dalimi. Po maždaug 17 metų dziudo jis šiandien pats stovi kitoje tatamio pusėje – kaip treneris, savo patirtį perduodantis jauniesiems sportininkams. Vygirdas sako, kad dziudo išmoko ne tik technikų, bet ir svarbių gyvenimiškų dalykų – drąsos, pagarbos, mandagumo bei atsakomybės. Būtent todėl jam svarbu ne tik išmokyti vaikus taisyklingai atlikti metimą, bet ir prisidėti prie jų charakterio ugdymo.
Apie savo kelią dziudo, sportinę patirtį, trenerio darbą, meilę šiam sportui ir tai, ką dziudo gali suteikti vaikui – pokalbis su Vygirdu Narkumi.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado dziudo sportas? Kiek metų sportuojate?
Į dziudo treniruotes tėtis pradėjo mane vesti nuo trejų metų. Mane, kaip ir brolį, iš pradžių tiesiog skatino lankyti dziudo ir neleido praleidinėti treniruočių ar rinktis kitos sporto šakos. Tačiau laikui bėgant dziudo prigijo ir tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Galima sakyti, kad šiandien tai jau tarsi mano darbas. Dziudo sportuoju iki šiol – apie 17 metų.
Koks Jūsų paties didžiausias pasiekimas ar momentas dziudo, kuriuo labiausiai didžiuojatės?
Didžiausias mano pasiekimas – 7-as jaunių pasaulio čempionate. Vis dėlto negaliu išskirti vieno konkretaus momento, kuriuo labiausiai didžiuočiausi. Turbūt kiekvienas etapas, kiekviena patirtis ir iššūkis savaip prisidėjo prie to, kur esu šiandien.
Ką mėgstate veikti, kai nedėvite kimono ir nesate ant tatamio? Koks esate už sporto salės ribų?
Mėgstu aktyvų poilsį – žvejoti, krapštytis garaže prie automobilio, keliauti po Lietuvą su mergina, leisti laiką su draugais. Už sporto salės ribų esu toks pats kaip ir ant tatamio, tik gerokai labiau atsipalaidavęs ir mažiau susikaupęs.
Kas Jus paskatino tapti treneriu ir pasirinkti darbą su vaikais?
Prieš daug metų mano brolis nemokėjo taisyklingai atlikti vieno metimo. Jis paprašė manęs padėti jam jo išmokti. Maždaug per dešimt minučių, kartu treniruojantis, jam pavyko taisyklingai atlikti metimą. Tą akimirką pasijutau labai gerai – buvo malonu suprasti, kad galiu išmokyti žmogų to, ko jis anksčiau nemokėjo. Būtent tada ir kilo mintis, kad galbūt norėčiau būti treneriu.
Koks esate treneris – griežtas, linksmas, reiklus?
Mano svajonė – būti linksmu treneriu vaikams. Stengiuosi tokiu būti ir dabar, tačiau, žinant vaikų elgesį ir tai, kad kartais jie neišgirsta iš pirmo karto, ne visada lengva išlaikyti tą linksmo trenerio įvaizdį. Būna momentų, kai tenka būti ir griežtesniam.
Koks, Jūsų nuomone, yra svarbiausias dalykas, kurį vaikai išmoksta dziudo treniruotėse, be pačių dziudo technikų?
Dziudo moko ne tik metimų, skausmingų veiksmų ar kitų techninių dalykų. Šis sportas ugdo ir žmogiškas savybes – mandagumą, drąsą, pagarbą bei kitas vertybes, kurios yra įtvirtintos dziudo moralės kodekse. Dziudo taip pat formuoja charakterį. Mano paties charakterį šis sportas taip pat labai stipriai suformavo.
Kokio charakterio bruožo ar savybės Jūsų manymu, labiausiai reikia treneriui?
Manau, kad treneris turi būti linksmas, draugiškas visiems, supratingas ir gebantis motyvuoti. Tačiau reikalingais momentais jis turi mokėti būti ir griežtas.
Jeigu reikėtų apibūdinti save, kaip trenerį, trimis žodžiais, kokie jie būtų?
Linksmas, motyvuojantis, supratingas.
Jeigu galėtumėte vienu sakiniu kreiptis į vaikus, kurie dar tik svarsto ateiti į dziudo treniruotę – ką jiems pasakytumėte?
Jeigu galvojate, kad dziudo yra baisus sportas, kuriame skaudžiai krentama ar nutinka kažkas panašaus, galiu pasakyti – taip tikrai nėra. Ateikite ir išbandykite patys!