Interviu su lietuviško ritinio treneriu - Povilu Rubinu
Ar prisimenate tą momentą, kai pirmą kartą paėmėte į rankas ripką ar lazdą? Kuo jus patraukė šis — gana retas — lietuviškas sportas?
Ritinį pirmą kartą pamačiau apie 1981 metus Elektrėnuose, kai jį žaidė mano brolis su Plungės dirbtinių odų gamyklos komanda. Jis mane ir paskatino ateiti pažiūrėti. Tas pirmasis susidūrimas labai įstrigo — žaidimas buvo kitoks, savitas, turintis savą dvasią. Mane ypač patraukė tai, kad ritinys yra vienintelis toks tautinis žaidimas Lietuvoje, o už jos ribų jo beveik niekas nežaidžia. Būtent tas išskirtinumas ir lietuviškumas mane užkabino.
Kaip prasidėjo jūsų trenerio kelias: ar pats buvote žaidėjas, ar į trenerio darbą atvedė visai kitos aplinkybės?
Brolio paskatintas 1982 metais pats pradėjau žaisti Plungės dirbtinių odų gamyklos komandoje. Nuo pirmųjų treniruočių ritinys mane įtraukė taip, kad nelabai norėjosi ką nors keisti. Vėliau, 1986 metais, subūrėme komandą Plateliuose. Taip natūraliai tapau ir žaidėju, ir treneriu — šios dvi rolės beveik 35 metus ėjo greta. Trenerio kelias nebuvo planuotas, tiesiog taip susiklostė gyvenimas ir atsakomybė komandos atžvilgiu.
Ripka yra vienas seniausių Lietuvos etnosportų. Kaip jūs pats jaučiate šio žaidimo „dvasią“ — kas jame yra unikaliausia ir nepakeičiama?
Man ritinio unikalumas slypi jo tautiškume. Tai vienintelis tikrąja prasme lietuviškas sportas, kuris išliko tik čia, pas mus. Žinant, kad pasaulyje daugiau niekur jo nerasime, atsiranda tam tikras pasididžiavimas ir atsakomybė. Šis žaidimas turi savo charakterį, tradiciją, kuri perduodama iš kartos į kartą, ir būtent tai kuria jo dvasią.
Jūsų komanda šiemet tapo čempionais. Kuri savybė, jūsų nuomone, padarė didžiausią skirtumą — technika, charakteris, tradicijų suvokimas ar komandinis ryšys?
Per tiek metų mūsų komandoje jau pasikeitė penkios žaidėjų kartos. Tai reiškia, kad turime tvirtą tęstinumą — žmonės ateina, mokosi iš vyresnių, ir tradicija nenutrūksta. Manau, kad būtent tas pastovumas ir atsidavimas yra svarbiausia, o ne vien tik technika ar fizinės savybės. Kartais būna geresnių ar prastesnių sezonų, bet komanda išlieka. Tas stabilumas ir daro mus stipriais.
Kokių tradicinių ripkos elementų būtinai mokote jaunimą, kad sportas neprarastų savo šaknų?
Nors konkrečius elementus būtų sunku išvardyti, didžiausias dėmesys skiriamas tradicijos tąsai — kad jaunieji žaidėjai suprastų, jog jie įsilieja į ilgą ir gyvą istoriją. Mes perduodame ne tik techniką, bet ir komandos kultūrą, atsakomybę vieni kitiems ir pačiai sporto šakai. Tai ir yra svarbiausias būdas išlaikyti šaknis.
Kokį mitą apie ripką norėtumėte išsklaidyti? Ar yra klaidingų įsitikinimų, kurie labiausiai erzina?
Kartais tenka išgirsti, kad tapti respublikos čempionais labai lengva. Tai — visiškas mitas. Nauja komanda tikrai nebus pirmoji per kelis metus. Ritinys reikalauja laiko, patirties, kantrybės ir įdirbio, kurio iškart nesukursi. Tai nėra atsitiktinis sportas — čia laimi tie, kurie iš tiesų gyvena tuo žaidimu.
Ar sunku išlaikyti motyvaciją sportininkams, kai žaidimas nėra masinis? Kaip „įkvepiate“ žmones prisijungti ir likti šiame sporte?
Motyvuoti dažniausiai nereikia — ritinys pats „pagauna“. Kas pradeda žaisti, tas dažnai tampa tikru šios sporto šakos fanatiku. Žaidimas įtraukia savo dinamika, bendruomene ir tradicija. Manau, kad būtent tas jausmas, jog dalyvauji kažkame unikaliai lietuviškame, žmones ir laiko.
Ar turite savo asmeninį ritualą prieš varžybas, susijusį su tradicijomis ar simbolika?
Turiu vieną nedidelį ritualą — varžybų dienos ryte neskutu barzdos. Skamba juokingai, bet man tai savotiškas simbolinis pasiruošimas, kurį laikausi jau seniai. Tai mano tradicijos dalis.